Naujoji Sostinės krepšinio lygos (GEALAN-SKL), D lygos nugalėtoja – komanda „Kažkas bus“. Dabar tai jau faktas, bet prieš sezoną ir net jam įpusėjus, apie tokią frazę nė nedrįso pagalvoti nei lygos organizatoriai, nei varžovai D lygoje, nei pati komanda.

Neeilinė čempionų istorija. Rugsėji galvoji, kad viskas. Ta diena atėjo. Ta ilgai puoselėta svajonė iškovoti medalius, galbūt net tapti čempionu, sudužo. Supranti, kad greičiausiai nebesurinksi komandos ir paraiškos dalyvauti D lygoje taip ir nebepateiksi.

Prabėgus pusmečiui – balandį – tu esi geriausias lygoje. Vienintelis ir nepakeičiamas, visiems laikams, D lygos nugalėtojas.

Dar rugsėjį nuoširdžiai manai, kad pavadinimas „Kažkas bus“ taps nemaloniu pranašu ir išpranašaus, kad, vis dėlto, „nebebus nieko“, o balandį, atsiliepdamas į SKL žurnalisto skambutį, prieš interviu ramiu tonu įspėji: „Užtruksime tikrai ilgiau nei 15 minučių. Mums tai be proto reikšminga“.

Reikšmingas šis pasiekimas visam kolektyvui, o ypač svarbi tokia pergalė – komandos treneriui, vadovui, ir idėjiniam lyderiui Vaidui Petrulioniui. Būtent jis ir yra kalbinamas šiame čempioniškame interviu.

„From zero to hero. Nėra geriau tinkančios frazės. Nuo to, kad nebūtų komandos, iki to, kad ji taptų čempione, buvo vienas mažas žingsnelis“, – atsidusdamas ištaria V. Petrulionis.

Supaprastinant visą būsimų čempionų sezono istoriją, ją būtų galima skelti į 4 dalis: pirmoji, kai komanda vargais negalais surenka žmones ir nusprendžia startuoti. Antroji, ko gero, ilgiausiai užtrukusi – kai komandai siaubingai nesiseka. Ji vis krenta ir krenta žemyn turnyro lentelėje. Trečioji – kai įpusėjus sezonui komanda suskaičiuoja, kad norint tęsti sezoną jai nuo šiol reikia laimėti absoliučiai viską. Ir ketvirtoji – kai ta absoliučiai viską turėjusi laimėti komanda būtent tai ir padaro. Laimi visas žaistas rungtynes ir per pratęsimą triumfuoja lygos finale.

Komanda „Kažkas bus“ D lygos finale per pratęsimą 100:91 nugalėjo „Po Du Po Tris“.

Privalu paminėti, kad finalo rungtynėse Mindaugas Kraujalis pataikė 11 tritaškių iš 15 bandymų ir surinko beveik pusę komandos taškų – net 42.

Privalu pridurti ir tai, kad užpernai komanda D lygoje užėmė 14 vietą, o pernai pasirodymą baigė 1/8 etape.

„Prisimename tai, kaip kokią fantastiką. Kol kas dar praėjo per mažai laiko, kad visiškai ramiai gyventume įprastą gyvenimą“, – tęsia čempionų treneris.

Yra įprasta sakyti, kad apginti titulą sporte kur kas sunkiau, nei jį iškovoti. Yra įprasta kartoti, kad čempionai yra neteisiami ir patys geriausi, bet komanda „Kažkas bus“ po triumfo išlieka kukli. Pripažįsta, kad pakartoti tokią sėkmę turbūt yra tiesiog neįmanoma.

„Nuoširdžiai, nemanome, kad įmanoma tai pakartoti. Net nemanau, kad mes išsikelsime tikslą apginti titulą“, – taip, pats puikiai reziumuodamas, kokio lygio netikėtumas supurtė D lygą, sako V. Petrulionis.

Plačiau apie naujųjų čempionų vingiuotą kelią link trofėjaus, fenomenalų lyderio pasirodymą finale ir neblėstančią meilę krepšiniui – interviu:

Kaip dabar patys vertinate triumfą, prabėgus savaitei?

Tiesą sakant, vis dar atrodo, kad viskas vyko vakar. Emocija tikrai neblėsta, manau visiems komandoje. Vis dar visi mintimis grįžtame į tas rungtynes, pasižiūrime nuotraukas, vaizdo įrašus. Nenorime paleisti to jausmo. Prisimename tai, kaip kokią fantastiką. Kol kas dar praėjo per mažai laiko, kad visiškai ramiai gyventume įprastą gyvenimą.

Nusikelkime į tą akimirką, kai supratote, kad jūs – čempionai. Kaip tai išgyvenote?

Iki pat paskutinės varžovų atakos, iki pat paskutinio pramesto metimo, netikėjau, kad mes tikrai laimėjome. Manau, niekas komandoje anksčiau laiko negalvojo, kad viskas, mes čempionai. Rungtynės buvo labai įtemptos, prireikė pratęsimo, o 9 taškų skirtumas tikrai neatspindi tikro vaizdo. Taigi, tikrai nebuvo taip, kad triumfuotume likus bent minutei ar dviems. Viskas vyko paskutinėmis atakomis. Supratome, kad niekas nepasikeis, tik tada, kai varžovai likus 20 sekundžių patys pasveikino su pergale.

Spėjote jau atšvęsti?

O taip. Atšventėme tikrai galingai. Kai kurie komandos nariai namo grįžo jau tik sekmadienį ryte. Mes buvome pasiruošę švęsti, nepaisant to, kaip būtų pasibaigęs finalas. Mums didžiausias pasiekimas buvo finalo ketvertas, tai užsisakėme pirtį dar visai nežinodami, kaip seksis. Tiesą sakant, mūsų tikslas apskritai buvo pasiekti Didžiąją taurę, anksčiau net nekalbėjome apie finalo ketvertą, juolab, apie pirmą vietą.

Ka jums reiškia triumfas, ypač toks didelis šuolis, lyginant su ankstesniais sezonais?

Čia labai ilgai galima kalbėti. Šitas sezonas yra vertas knygos. Vertas romano. Fantastiška istorija – nuo pat rugsėjo, kai pradėjome ieškoti namų aikštėss, iki finalinės sirenos, kai tapome nugalėtojais. Rugsėjį buvome arti to, kad apskritai nebesurinktume komandos. Nebeegzistuotume. Kai reikėjo pradėti sezoną, mes suskaičiavome 7 žmonės sudėtyje. Buvo minčių, gal net ir nebestartuoti šiemet.  Vis dėlto, turime šeimas, vaikus, prioritetai kiti. Ėjome link to, kad išsiskirstytume, žaistume kiekvienas sau pats kur nori. Galiausiai kažkaip surinkome 11 žaidėjui sezonui. Bet sekėsi vis tiek sunkiai. Vidury sezono turėjome vakarėlį, kuriame supratome, kad realiai nebeturime šansų patekti į Didžiąją taurę. Suskaičiavome, kad trečiame etape turime tiesiog apskritai viską laimėti. Labai gerai prisimenu kapitono Mindaugo Kraujalio žodžius. Jis sakė: „Na, dabar turime viską laimėti“. Tai taip ir padarėme – viską laimėjome – iki pat lygos finalo. Atrodo nelabai realu dabar, kai viską pasakoju, bet taip, viską sugebėjome laimėti. From zero to hero. Nėra geriau tinkančios frazės. Nuo to, kad nebūtų komandos, iki to, kad ji taptų čempione, buvo vienas mažas žingsnelis.

Galbūt kažkas stipriai pasikeitė pačiame žaidime?

Ne. Būtent, kad ne. Net nepasakyčiau, kad mes žaidėme labai gerai, nenugalimai, ar kažkaip pranašiau už kitus. Pagavome ritmą, atėjo viena, antra, trečia pergalė… Natūraliai viskas ir tęsėsi. Turbūt tai yra čempioniškas bruožas.

Apie ką toliau galvoti verčia šis triumfas? Galbūt kelsitės į aukštesnį lygį?

Jeigu tai būtų įvykę prieš, sakykime, dešimt metų, niekam net abejonių nekiltų. Eitume tiesiai į C lygą, jeigu reiktų, ir dar toliau. Bet dabar turime būti teisingi patys prieš save. Yra labai sunku surinkti sudėtį, sunku ją pastovią išlaikyti. Mums jau visiems virš 30 metų, turime vaikus, šeimas, daugiau skirti laiko krepšiniui mes tiesiog fiziškai nebegalime. Žaisti C lygoje mums būtų nelogiška. Būtume ten patrankų mėsa, o to niekas nenori.

Tai reiškia, kad liksite D lygoje ir ginsite titulą?

Taip, tikrai liksime čia. Bet nenaudočiau frazės „ginsime titulą“, nes ji labai skambi, o taip greičiausiai nebus. Nuoširdžiai, nemanau, kad įmanoma tai pakartoti. Net nemanau, kad mes išsikelsime tikslą apginti titulą. Mes tiesiog norėsime toliau mėgautis žaidimu ir patekti į Didžiąją taurę. Titulo gynyba to nepavadinčiau.

Kokia šiemet buvo jūsų strategija, nes panašu, kad tikrai ne konkretūs deriniai ir ne konkrečių kozirių demonstravimas?

Mes labai gerai, tiksliau, sėkmingai, žaisdavome rungtynių pabaigas. Daugybę rungtynių laimėjome 5 arba mažesniu taškų skirtumu. Nuolat sakydavau vyrams, kad mums svarbiausia yra kuo ilgiau išlikti kovoje. Kuo mažiau nutolti nuo varžovų, nes jeigu pabaiga bus įtempta, mes sužaisime gerai ir laimėsime.

Koks yra jūsų kolektyvas?

Komandos branduolį sudaro buvusios komandos „Vaikinai“ žaidėjai. Tai buvo komanda, kurią sudarė vaikystės-paauglystės draugai. Pagrinde iš Viršuliškių mikrorajono. Dabar esame suaugę vyrai, kurie tikrai gana ilgai bendraujame, žaidžiame, esame kartu. Naujų veidų, tokių, kurie nebūtų anksčiau žaidę šioje komandoje, šį sezoną nėra.

Kokie trys bruožai geriausiai apibūdina jūsų komanda?

Pats pirmas žodis, kuris šauna į galvą – komanda. Tai yra visiškai, pabrėžiu, visiškai komanda. Mes neturime aiškių lyderių, neturime tokių, kurie ant pečių neštų visą kolektyvą paskui save. Be jokios abejonės, finale M. Kraujalis padarė kažką fantastiško, niekas to nepaneigs, bet visą sezoną žaidimas sukosi ne apie konkretų žmogų, o apie komandą.

Toliau, sakyčiau, mus atspindi meilė krepšiniui. Ir tikėjimas treneriu.

Užsiminėte apie Mindaugą. Kas turi nutikti žaidėjui, kad jis finale pataikytų 11 tritaškių iš 15 bandymų?

Labai ilgai pažįstų jį. Nuo pat vaikystės jis labai gerai pataikydavo, niekada nenorėjau kieme prieš jį žaisti, nes žinojau, kokį gerą metimą turi. O jeigu rimčiau, tai, ką jis padarė finale, buvo tikrai fantastika. Nežinau, ar kas nors kada nors tokį pasirodymą pakartos. Jau sakiau jam, kad nesu matęs nieko panašaus. Nors, iš kitos pusės, aš to nesureikšminu. Be visos komandos indėlio, jis niekada to nepadarytų. Tiksliau, be visos komandos, niekada nebūtų finale. Bet kokiu atveju, rezultatas yra nuostabus, nepakartojamas, jis komandai padeda ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų, yra tikras kapitonas ir tikras MVP. Jis tą puikiai žino, todėl simboliška, kad būtent tokiose rungtynėse abu šiuos terminus ryškiausiai ir atspindėjo.

Jeigų reiktu trumpai reziumuoti visa šį sezoną, kokia frazė tai būtų?

Čempionai neteisiami, o komanda yra žvėris.

Ko palinkėtumėte visai SKL bendruomenei, visam mėgėjų krepšiniui?

Tikėjimo, meilės krepšiniui. Kai myli krepšinį, tada krepšinis tau atsidėkoja. Linkiu, kad neitumėte į aikštę tik tam, kad joje būtumėte. Svarbiausia gerai nusiteikti, mylėti tai, ką darai. Pats svarbiausias dalykas yra išlikti kolektyvu, nesipykti. Mūsų turbūt pagrindinė taisyklė buvo nesipykti. Kad ir kas kaip bebūtų, neleidome sau pyktis. Būtent taip ir įvyko. Nesipykome, palaikėme vienas kitą, ir turime taurę. To ir palinkėsiu. Meilės krepšiniui ir krepšinio be pykčių.