Komanda mūsų atrodė gal net pajėgesnė nei pernai, tad tikslai buvo dideli ir tikėjomės pakilti net aukščiau. Džiugu, kad turėjome savo salę, nes rungtynės pastoviu laiku būdavo.

Tačiau sezonas gavosi lyg „amerikietiški kalneliai“, nes trūko treniruočių, trūko susižaidimo, būdavo dažnai, kad tiesiog visi žmonės stovi prie tritaškio ir laukia kamuolio, tačiau nėra kam pasuoti.

Tapome priklausomi nuo tolimų metimų ir jei mums krisdavo - galėjome nugalėti bet ką, tačiau jei ne - turėdavom sunkumų. Šiaip, labai jau dažnai pralaimėdavome vienu ar dviem taškais ir tai mums pakišo koją.

Kalbant apie patį finalą varžovai buvo stipresni, geriau susižaidę ir manau, kad jie turėjo aukštesnėje lygoje žaisti. Tad nesuprantu, kaip jie nusirito iki „Iššūkio“ taurės turnyro.

O mums tai buvo geras iššūkis, po karantino buvo puiki proga vėl susitikti ir žaisti kartu. Jautėsi, kad trūksta tarpusavio supratimo, o varžovai anaiptol - puikiai pradėjo rungtynes ir kaip „nutaranavo“ mus nuo pirmųjų dvikovos minučių, taip ir likome jų užnugaryje.

Bet šiaip vis tiek manau, kad komanda po truputį patobulėjo, nepaisant to, kad pasiekėm žymiai prastesnį rezultatą.

Kalbant apie kitą sezoną tai irgi ambicijos didelės, stengsimės patobulėti ir kažką naujo atrasti savo žaidime. Tikiuosi, jog pavyks nekartoti tų klaidų, kurias darėme šiame sezone.