Mėgėjų krepšinis – geriausias tramplynas į aukštesnį lygį. Dažnas profesionalus krepšininkas pirmuosius rimtus žingsnius link svajonės dėjo žaisdamas mėgėjų komandose. Dažnas čia deda ir paskutiniuosius.

Ir būtent tuo mėgėjų krepšinis yra unikalus. Čia viena aikšte dalijasi dar labai perspektyvūs ir daug norų turintys jaunieji žaidėjai, su krepšinio senbūviais, kuriems net ir kelios minutės aktvyvios veiklos gerokai pradžiugina ne tik rungtynių dieną, bet ir visą savaitę.

GEALAN-Sostinės krepšinio lyga (SKL) yra milžiniška mėgėjų krepšinio bendruomenė – būtent ta geriausia terpė, jungianti, atrodytų, neaprėpiamus atstumus tarp jaunų, ambicingų ir užsispyrusių žaidėjų bei tų, kurie į krepšinio aikštę žengia jau šypsodamiesi, žinodami, kaip viskas atrodys.

Vienas tokių – Deimantas Žemaitis. 56-erių „Gervėčių krašto“ komandos įžaidėjas šiuo metu yra vyriausias SKL krepšininkas.

„Kai žaidi krepšinį, laikas sustoja. Būtent aktyvi veikla man leidžia pristabdyti laiką ir priminti sau, kad dar nesu toks senas. Sportuodamas net neturi laiko pagalvoti apie savo amžių“, – šypsosi tikrų tikriausias SKL veteranas.

Visą D. Žemaičio gyvenimą nuo pat vaikystės sportas lydi labai artimai. Paauglystėje vienu metu lankęs ir krepšinio, ir futbolo, ir lengvosios atletikos būrelius, dabar vyras kasdien moko sportuoti jaunimą – dirba fizinio lavinimo mokytoju.

„Svajonė turbūt buvo tapti krepšinio arba futbolo treneriu. Gal ir skamba keistai, kai į vieną sakinį dedu abu šiuos sportus, bet man jie abu vienodai nuostabūs. Taip per 56-erius metus ir nenusprendžiau, kurį mėgstu labiau“, – pasakoja mokytojas.

Žemaitis pats ir buvo vienas „Gervėčių krašto“ komandos įkūrėjų. Komandos, kuri jau pati gali būti vadinama veterane – šiemet ji skaičiuoja jau 20 metų.

184 cm ūgio komandos įžaidėjas, kaip sako pats, į krepšinį jau žiūri kaip į emociją, ne kaip į aktyvią fizinę veiklą. Bet pažada – pats, savo noru, šios ilgos karjeros greitai dar tikrai nebaigs.

„Pacituosiu savo žmoną. Kaip ji sakė, krepšinį aš baigsiu žaisti tada, kada mane iš aikštės išneš“, – juokiasi D. Žemaitis.

Koks jausmas išgirsti, kad esate vyriausias visoje SKL?
Džiaugiuosi. Man tai kaip komplimentas, kaip savotiškas įvertinimas.

O pats kada ar susimąstėte, kad galbūt čia nebėra už jus vyresnių?
Labai įdomus sutapimas. Kaip tik prieš kelerias paskutines rungtynes mes žaidėme Pabradėje. Vienas nepažįstamas vaikinas iš Pabradės komandos priėjo, sako, ar tik nebūsite jūs vyriausias... Ir pridūrė, kad jeigu esu vyriausias, tai dar tikrai neblogai atrodau. Čia, esu tikras, turėjo omenyje krepšinį, ne išvaizdą (juokiasi – aut.). Smagu buvo išgirsti. Taip ir nesupratau, ar čia komplimentas, ar patraukimas per dantį, bet taip jau sutapo.

Galbūt tai apskritai pirmas kartas jūsų gyvenime, kai taip įvertinamas jūsų amžius?
Prieš gerus penkerius metus žaidėme Europos lietuvių bendruomenių turnyre Švedijoje. Organizatoriai man jau tada įteikė vyriausio turnyro žaidėjo apdovanojimą. Tuo metu man buvo 50, dabar 56, taigi, įvertinimas jau antras. Gal tai reiškia, kad su pasididžiavimu galiu priimti savo amžių...

Gal tai tik įrodo, kaip greitai bėga laikas?
Sakyčiau atvirkščiai. Kai žaidi krepšinį, laikas sustoja. Būtent aktyvi veikla man leidžia pristabdyti laiką ir priminti sau, kad dar nesu toks senas. Sportuodamas net neturi laiko pagalvoti apie savo amžių. Tikrai, kol dalyvauji veiksme, priklausai bendruomenei, treniruojiesi su jaunimu, tas amžius nublanksta. Amžius išsiduoda tada, kai protas veikia gerai, bet kūnas nebegali. Kartais tikrai gali nusivilti savimi, nes nori atlikti veiksmą, bet kūnas galvoja kitaip. Širdis, duok Dieve, kad ji tik varytų. Bet kūnas jau lėtas. Aš suvokiu, kad mane ginantis žmogus, žino turbūt du-tris mano ėjimus į priekį. Man atrodo, kad aš esu greitas, bet taip tikrai nėra.

Koks buvo jūsų kelias į krepšinį?
Man nuo pat vaikystės labai patiko ir krepšinis, ir futbolas. Tais laikais lankydavau beveik viską: ir futbolą, ir krepšinį, ir lengvąją atletiką. 1988-ais metais, atsimenu kaip dabar, buvo žiauriai didelė konkurencija krepšinyje, o tai mane kiek stabdė. Tiesą sakant, buvau sulaukęs pasiūlymo prisijungti prie penktos „Atleto“ komandos, bet atsisakiau. Sakiau, kad penkta manęs nedomina. Geriau žaisiu pirmoje, bet futbole, nei penktoje, bet krepšinyje. Tada tikrai dėjau daugiau vilčių į futbolą, bet visada žaisdavau ir tą, ir tą. Manau, kad stipriai bijojau konkurencijos, gal todėl labai daug domėjausi ne tik pačiomis treniruotėmis, bet ir taktikomis, strategijomis. Norėjau žinoti kuo daugiau. Visada norėjau žinoti, ką konkrečiai darau aikštėje. Galvojau, kad tai man pravers ateityje.

O turėjote kokią sporto svajonę?
Svajonė turbūt buvo tapti krepšinio arba futbolo treneriu. Gal ir skamba keistai, kai į vieną sakinį dedu abu šiuos sportus, bet man jie abu vienodai nuostabūs. Taip per 56-erius metus ir nenusprendžiau, kurį mėgstu labiau. Bet kokiu atveju, jei kalbame apie mano paties žaidimą, tai viskas buvo mėgėjiška. Kiek rimčiau žiūrėjau į sporto teoriją, nei į praktiką.

Ką jums dabar, būnant 56-erių, duoda krepšinis?
Duoda labai, labai daug. Visų pirma, tai emocijos, bendravimas, bendruomeniškumo jausmas. Dėl sveikatos – nežinau, ar čia gerai, gal daktarai sakys kitaip, bet aš tikiu, kad man tai į naudą. Emocinę sveikatą suteikia tikrai, dėl šito esu garantuotas. Tai mano hobis, mano laisvalaikis. Kai žaidžiu, aš gyvenu, man gerai.

Koks yra geriausias patarimas, kokį jums teko girdėti?
Skubėk lėtai. Gyvenime šitą stengiuosi dažnai naudoti. O sporte, labai įstrigo į galvą frazė: „Pradžioj perdavimas, po to varymas“.

Kokį patarimą dabar pats turite jauniems žmonėms?
Išnaudokite visas galimybes. Mes, kaip tarybiniai vaikai, tokių galimybių neturėjome. Emocijos iš jaunystės liko geros, prisiminimai geri, bet tikrai su baltu pavydu žiūriu į dabartinius vaikus, jie gali labai daug.

Juk ir jūsų darbas susijęs su jaunimu?
Dirbu mokykloje fizinio lavinimo mokytoju. Esu ir Gervėčių krašto komandos vadovas-treneris, mūsų komandai šiemet 20 metų. Kadaise ir buvau vienas šios komandos įkūrėjų. Dar Artūras ir Saulius užsiima komandos vadyba. Šaunūs vyrai. Komandos sielos.

Kaip pats manote, kiek dar žaisite krepšinį? Kur būsite lygiai po metų?
Pacituosiu savo žmoną. Kaip ji sakė, krepšinį aš baigsiu žaisti tada, kada mane iš aikštės išneš. Jei ne aikštelėje, tai kitais metais dar tikrai būsiu kartu su visais tais vaikinais. Kitur savęs neįsivaizduoju.